Įsigijimai
Valstybės valdymo struktūrą galima labai lengvai sulyginti su didelės korporacijos struktūra. Principai visiškai tie patys. Parodykite man nors vieną korporaciją, kurioje IT įsigijimai būtų vykdomi chaotiškai, be jokios koncepcijos, kur kiekvienas padalinys ar filialas pirktų tai, kas jam atrodo geriau, gražiau ar patogiau. To nėra niekur!
Dabartinis viešųjų pirkimų sistemos principas: kad ir "š...", bet už mažiausią kainą. Ši sistema turi šiuos trūkumus:
a) ta mažiausia kaina būna tik labai jau sąlyginai mažiausia, nes ją nustato, kaip taisyklė, galutinis pardavėjas;
b) viešųjų pirkimų sistema vertina tik įsigijimo ir gal būt diegimo kaštus, nekreipdama dėmesio į būsimus IT sistemos eksploatacijos kaštus kurie dažniausiai trunka nuo 3 iki 5 metų. Tai priverčia pozityviai mąstančius žmones ieškoti kelių, kaip apeiti tą "pigiausio pasiūlymo" kriterijų ir, pažeidžiant viešųjų pirkimų įstatymą, surašyti pirkimo sąlygas taip, kad galima būtų nupirkti brangesnes, bet kokybiškesnes prekes ar paslaugas.
Stambiose vakarų pasaulio korporacijose daroma taip: - kokia nors stambi žaliavų kompanija sudaro sutartį su IT įrangos gamintoju dėl nešiojamų bei stacionarių kompiuterių pirkimo (kaip taisyklė - 3 metams), kurioje numatoma perkamų kompiuterių specifikacijos ir kainos (jos peržiūrimos ir koreguojamos kas ketvirtį). Įdomiausia yra ne tai, kad išlaidos komiuteriams sumažinamos 30-40%, o papildomos sutarties sąlygos: pvz. už išimtinę teisę parduoti didelei korporacijai kompiuterius, IT įrangos gamintojas įsipareigoja naudoti pirkėjo gaminamas žaliavas savo IT įrangos gamybos procese. Abiem gerai!
Tai kodėl tais pačiais principais, kuriais remiasi korporacijos IT įsigijimo atveju, negali remtis viešasis sektorius ir tokiu būdu optimaliai išnaudoti finansinius šalies resursus?
Įkurti pvz. Nacionalinį Pirkimų skyrių prie LR Ūkio Ministerijos, kuriame dirbtų apie 10 aukštos kvalifikacijos IT specialistų ir teisininkų (jokių didelių Pirkimų Agentūrų tikrai nereikia), kurie visą tai organizuotų ir koordinuotų. Įrangos pirkimo schema viešajam sektoriui turėtų atrodyti taip:
1. IT įrangos segmentai:
a) atskirti IT įrangos segmentus: stacionarūs kompiuteriai, nešiojami kompiuteriai, serveriai, terminaliniai klientai, spausdintuvai ir t.t. Segmentai reikalingi tam, kad skelbiant konkursus pagal atskirus IT įrangos segmentus, galima būtų kiek įmanoma labiau išvengti vieno gamintojo monopolijos visame IT ūkyje.
b) kiekviename IT įrangos segmente paruošti 3 - 5 skirtingo lygio specifikacijas, kurios, pagal ilgalaikę sutartį įrangos pirkimui, naudojamos kaip bazinės ir kartą per ketvirtį būtų peržiūrimos ir koreguojamos.
2. Paskelbti kiekvienam segmentui atskirą valstybinį konkursą (tai sudarytų sąlygas išvengti monopolijos) ir pakviesti dalyvauti IT įrangos gamintojus (atkreipiu dėmesį - ne pardavėjus), įsipareigojant 3 metus pirkti tik konkurso laimėtojo produktus. Po trijų metų konkursai turi būti skelbiami iš naujo.
Konkurso vertinimo kriterijai galėtų būti:
a) kaina, kaip taisyklė, tokio masto konkursuose kainos, pagal konkrečias specifikacijas, krenta apie 40%;
b) investicijos į Lietuvos ekonomiką. Pvz.: IT įrangos gamintojas, laimėjęs konkursą ir gavęs išimties teises IT įrangos pardavimui viešajam sektoriui, įsipareigoja, pavyzdžiui, Panevėžio Ekrano, ar kitos merdinčios gamyklos vietoje, įkurti savo įrangos surinkimo gamyklą, kurioje, savaime suprantama, dauguma dirbančiųjų - Lietuvos piliečiai.
3. Pats įrangos pirkimas turėtų būti vykdomas pagal standartinę schemą: gamintojas - distributorius - pardavėjas - galutinis pirkėjas. Galutinis pirkėjas - tai bet kuri viešojo sektoriaus įmonė, kuriai, prireikus įrangos, pardavėjui tiesiog nurodytų valstybinio kontrakto su gamintoju numerį. Perkant pagal tokią schemą, gamintojas pats nustato maksimalią distribucijos ir pardavėjo prekybinę maržą, nes galutinė kaina jau yra patvirtinta įrangos pirkimo - pardavimo sutartyje tarp gamintojo ir Lietuvos Valstybės.
Aišku, įgivendinus tokią ar panašią pirkimų schemą, ji visiškai korupcijos nepanaikintų (visiškai panaikinti korupcijos yra neįmanoma), bet sumažintų jos lygį ir "atkatai" eitų ne iš valstybės kišenės (kaip dabar - dirbtinai pakeliant kainas), o iš pardavėjų bei distributorių prekybinių maržų.